Izaijo 16

₁Ėriukų siųskite krašto valdovui

iš Selos dykumoje į Siono dukters kalną.

₂Moabo dukterys būriuojasi prie Arnono brastų

kaip išbaidyti paukščiai,

kaip jaunikliai, išmesti iš lizdo:

₃„Duoki patarimą, užjauski!

Tebūna tavo šešėlis jiems it vėsi naktis

vidurdienio karštyje;

duoki pastogę benamiams,

neišduok pabėgėlių.

₄Tegyvena Moabo benamiai pas tave,

būk jiems prieglobstis nuo grobiko“.

Kai pasibaigs siautėjimas,

liausis plėšikavimas,

ir niokotojai pasitrauks iš krašto,

₅sostas bus saugus dėl ištikimos meilės

Dovydo palapinėje.

Jame sėdės ištikimas teisėjas,

siekiantis teisingumo

ir stropiai vykdantis teisumą.

₆Girdėjome apie Moabo išdidumą –

be saiko buvo išdidus, –

apie jo išpuikusį, pasipūtusį įžūlumą.

Tai tik tušti plepalai!

₇Terauda Moabo žmonės Moabo,

terauda visas kraštas!

Kir Hareseto razinų plokštainių jie liūdi, širdgėlos apimti.

₈Hešbono atšlaičių vynuogynai

ir Sibmos vijokliniai vynmedžiai sunaikinti,

nors jų raudonos kekės kadaise

ir nugirdė tautų viešpačius,

nors kadaise jie raizgėsi

iki pat Jazero ir driekėsi per dykumą,

nors kadaise jų šakos plėtojosi

ir tiesėsi anapus jūros.

₉Todėl verkiu Sibmos vynmedžių,

lygiai kaip verkiu Jazero.

Laistau tave ašaromis, o Hešbone ir Eleale,

nes tavo vasaros vaisius ir pjūtį

užgožė kovos šūksniai.

₁₀Iš sodų

prapuolė džiaugsmas ir linksmybė,

vynuogynuose

nebėra dainų ir džiugaus klegesio,

vyno spaudyklose

nėra kam traiškyti kekių;

nutilo vynuogių rinkėjų garsai.

₁₁Todėl dėl Moabo

mano širdis rauda tarsi lyra,

aš dejuoju dėl Kir Hereso.